?

Guess...

Nuostabu kartais važiuoti ir ištirpti. Nematyti, bet jaustis. Nukeliauti į kačių miestelį ir grįžti iš ten tapus kitokiai. Aš neišprotėjau. Tiesiog Harukis, ir lietus, ir dabar skambantis no i don't have a gun įkvepia pasikeisti.
Visą gyvenimą norėjau būti keistuolė. Įsitikinimas, o gal matau tai, ką noriu matyti būsena leidžia pastebėti keistus žvilgsnius retkarčiais.
Ir Živile! Prisimeni, jog minėjau, kad jau susigyvenau su savimi? Kažkodėl visuomet grįžus namo jaučiuosi, tarsi reiktų iš naujo tai daryti, nes kelionių metu susikurtas turiu tik save įvaizdis grįžus išblėsta ir lieka vaikas.