...kur aš esu, o kur manęs nėra...

Žinai, pastebėjau, kad tiesiog nesugebu kažko daryti pastoviai.
Negaliu nueiti į visas savaitės paskaitas.
Negaliu laiku atrašyti į visus laiškus.
Negaliu užsirašinėti perskaitytų knygų.
Negaliu iki galo prirašyti nei vieno sąsiuvinio.
Negaliu iki galo kažkuo domėtis.
Bet užtat kiekvieną kartą kai grįžtu prie kažko nepabaigto, tai būna su nauju entuziazmu... Kaži, gal ne taip jau ir blogai?...

P.S. Apie tavo Gaarderiškąjį prancūzą kalbant - ką tik parsinešiau iš bibliotekos Gaarderio naują knygą "Kortų paslaptis"...

Hm..Dar vienas milijonas, bet kadangi Tavęs čia nebuvo, o aš neseniai vienam asmeniui pasigyriau, jog esu įsitraukusi į daugybės blogų rašybą (beto, jau išsiunčiau laišką, o dabar gimė tokia puiki idėja, kad net nesinori jos talpinti į facebook'ą), tad rašau trumpai ir aiškiai.

Mano naujausias žmonijos atradimas - prancūzas, pasprukęs iš Gaarderio knygos.. Būtent toks, nesugadintas, mąstantis ir turintis milijonus idėjų. Liepiau jam paskaityti cirko direktoriaus dukrą, kad galėtų parašyti šiai knygai tęsinį.. Bet neseniai prabėgę organizacijos mid-term mokymai privertė susipažinti su realybe - direktorė liepė jam apriboti savo veiklų (ar bent jau interesų) organizacijoje sritį, nes kitaip bemiegės naktys ir toliau kartosis... Bet jis negali.

Tad kaip gyventi? Jei nelįsi į triušio skrybėlę, greit pavirsi gyvu numirėliu iš Mašinisko (filmas, kurį irgi privalai pamatyti ir aprašyti. 2004, The machinist), tačiau ten giliai viduje būsi nuobodus negyventojas.. Ką pasirinkti?

P.S. http://quotemelody.com/