Man taip niekuomet neišeina, visada turiu naudoti begalybę žodžių, ženklų ir simbolių, kad bent pati save kažkiek suprasčiau. O šiandien noriu su tavim pakalbėt apie talentus. Susirašinėjau su drauge ir kažkaip pradėjom kalbėt apie piešimą, rašymą... Man visuomet taip būna, kad kai susidomiu kažkokiu dalyku, stengiuos iš visų jėgų jame tobulėti, bet staiga atsiranda žmonių, kurie tą patį daro jei ne geriau, tai bent ryškiau, pastebimiau. Taip buvo jau begalybę laiko. Geriausiai skydavau eilėraščius ir vaidindavau, bet tada atsirado Ignas, su juo juk nepasivaržysi. Visada mėgau piešti, bet dabar tai Sandros svarbiausias pomėgis, ji ketina stot į dailę ir mano piešiniai, su jos palyginus, tokie niekniekiai... Pradėjau grot gitara ir buvau įsitikinus, kad vat tai yra ką noriu daryti laisvalaikiu, nuostabus jausmas, kai savo emocijas gali išreikšti kaip tik nori... Bet po kurio laiko grodama ėmiau jaustis kažkaip..nereikalinga. Nes visiškai nemoku dainuoti, bet noriu, man nepakanka akordų, kad galėčiau jais pasakyti viską, ką jaučiu. O jei dainuoja kažkas kitas, kam aš tik pritariu, tai jau jo jausmai. Šiaip visada per koncertus grodavau su Sandra,bet šiais metais ji pati šiek tiek pramoko (tiesą sakant, jai grot sekasi geriau, nes ji moka ir dainuoti, be ko visi mano kūriniai siaubingai "sausi") ir dalyvavo viena,dar su mano mėgstamiausia daina, tai buvo toks keistas jausmas, kažkokia būsena, kai nori kažką daryti, bet neturi galimybių, lyg norėtum eit, bet neturėtum kojų. Rašymas ilgai buvo viena iš sričių, kur jaučiausi tvirtai, bet pamačiau, kiek yra talentingų žmonių, kurie tuos pačius jausmus sugebna išreikšti lengvai ir subtiliai, palyginus mano sakiniai atrodo grubūs ir gremėzdiški. Ir man visuomet taip, noriu daryti beprotiškai daug, bet negaliu, nes kažko trūksta, atrodo, kad dievas liepė man nutapyti pasaulį,aprūpino daugybe spalvų, bet neįdavė teptuko. Menas išvis man atrodo tobuliausias dalykas pasaulyje, ir kartais būna nesveikai sunku suvokti, kad niekada negalėsiu jo kurti taip, kaip norėčiau pati, nes esu per daug išsibarsčiusi, pasimetusi tarp išraiškos būdų. Bet šiandien su Aist pašnekėjom, ir kažkaip šovė į galva tokia mintis. Nebloga mintis, sakyčiau. Juk koks skirtumas, kaip aš tą meną išreiškiu, jei turiu jį visą viduje. Nebūtinai jausmai turi virsti kūriniu tam, kad jie egzistuotų, ar ne tiesa? Neužfiksuota akimirka kartais būna tobuliausia, nes gali ją prisiminti.
O jei kada ir bandysiu kurti, tai labai labai stengsiuos prisiminti, kad turiu išreikšti save ir jei man nepatinka rezultatas, vadinas, telieka tobulėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą