Ateina momentai...Suprantu, kad sutinku begalę nuostabių žmonių.. Tačiau ką daryti, kad jie neliktų tik sutiktais pažįstamais?
Ir kas per mistika su balandžio 9tom? Priimti tai kaip ženklą? Tikiuos, kad skaudi patirtis nesikartos. One day, maybe we will meet again.


---
I'm feeling sick now.


I was inspired, was kicked out, but now it's time to get everything and deal with it. It was time to understand, that I'm somewhere down, on the first step, and many more is waiting to be touched. Still, I think, I try, I cry and read everything. One day is not enough, tomorrow I should be lucky as hell..
---
I'm so happy.



Patikrinau Tavo nuorodas. Damn, kokių gerų blogų yra. Kodėl mūsiškis pilnas mano depresijos ir tavo ekspresijos, nėra toks strategiškai įdomus ir pritraukiantis komentuotojus, kad vėliau galėtume kurti fiktyvią realybę ir pataikauti skaitytojams?

---

Kartais net nesuprantama ir pikta, kaip žmonės sugeba savyje šitiek sutpinti. Apima jausmas, kad viskas, ką įmanoma pasiekti, ne ateityje, o jau kažkur niekur, nes jei jau nesu stebuklinga Triušio skybėlaitė, tai jau neištrauksi iš manęs nieko..

Toks negeras jausmas. Nors kas žino. Gal tiesiog niekuo būti irgi užsiėmimas? Gal kažkada ateis akimirka, kai ne vien aš visų ilgėsiuos, o prisimins ir mane?
---

Ir aš turbūt jau pradedu suprasti, ką norėjo pasakyti Pawel, kai minėjo, jog daugiausia laiko praleidžia rūpindamasis savo draugais.. Draugystė - vienas didžiausių darbų. Ir turbūt teikiantis daugiausia malonumo.