Kažkodėl labai dažnai nepasakoju dalykų, nes bijau, kad emocijos jau bus praėjusios ir nesugebėsiu įspūdžių perteikt taip,kaip norėčiau. Bet, žinok, aš labai dažnai tau juos pasakoju! Nes po kokio koncerto/spektaklio/parodos/dar vienos nuostabios mano nuostabaus gyvenimo dienos einu ir galvoju, ką parašyčiau laiške tau. O kai grįžtu namo, kažkaip nebesinori kartot tų pačių minčių ant popieriaus lapo, nes jau jaučiuos kaip ir pasišnekėjus. Labai tikiuosi, kad bent kažkiek iš tų mano minčių pokalbių išgirsti :D
Ką tik pastebėjau, kad kažkodėl man lengviau mintis reikšti lietuviškai, nei angliškai. Beje, tai itin pasitvirtino per įskaitas: per lietuvių jaučiaus visiškai atsipūtus ir labai labai smagu kalbėt buvo, o per anglų tai vaje... Tiesa, ruošdamasi lietuvių sužinojau begalybę dalykų, kuriais noriu pasidalinti.
Tiesą sakant, jau nuo knygų mugės norėjau! Nes būtent tada buvau Masalskio knygos pristatyme ir tieeeek gerų minčių prisigaudžiau... Dabar viską ir surašysiu, tiesiai iš savo raudonojo atradimų sąsiuvinuko....
* Teatro esmė - iššaukti žiūrovo jausmus
* Kultūrą reikia išgyventi!
* Žmonių gyvenimo suvokimas priklauso nuo jų tėvų gyvenimo patirties.
* Menininkas - pranašas.
* Meno užduotis - "apkrėsti" prasme.
* Norint kažką sukurti, reikia atsitraukti.
* Menininkas negali palaukti. Jis neturi šokiruoti, tai daro pati jo nešama žinia.
* Žiūrovui reikia ne atsakymo, o klausimo!
Štai tokios minčių nuotrupos, užuominos, kelias į kažko tikro suvokimą. Per įskaitą kažkaip natūraliai pasirinkau potėmę "Drama yra dvilypis kūrinys, gyvenantis ir literatūrinį, ir sceninį gyvenimą. Režisierius ne tik kuria savitą teatrinę kalbą, bet ir siūlo savą kūrinio perskaitymo versiją". Spėk, kelinta ši potėmė buvo? :D Vakar buvau Masalskio spektakly "Pasaulio gerintojas". Ir jis kažkaip keistai šokiravo. Tikria nuoširdžiai nesuvokiu, ką šis spektaklis reiškia pačiam režisieriui, esu beveik užtikrinta, kad visai ne tai, ką reiškia man. Suvokiau viską kažkaip iš kito galo, bet pritrenkė tuo, jog atpažinau save, pačiam keisčiausiam personaže. Ir taip su Masalskio spektakliais man būna nuolat. "Nuolankiojoj" radau savo egoizmą, žmonių savinimąsi, kišimąsi į kitų gyvenimus, o šiame atvirkščiai. Kažkaip pamaniau, kad esu iš tų žmonių, kurie mėgsta būti aukomis. Juk nuolat skundžiuosi, kad nespėju gyventi per didžiulius moyktojų reikalavimus, namuose neturiu ramybės per tėvų bambėjimus, su draugais būnu blogos nuotaikos, nes kitur nesiseka... Bet čia grynas egoizmas, toks savo apgailėtinumo rodymas velniaižin ko tikintis. Nežinau, gal tik dabar man taip atrodo. Pažiūrėk tą spektaklį, pasakysi, ką manai tu. Ir ta scenografija, operacinės šviesų imitacija... Kažkaip ima ir priverčia patikėti, kad va šitas spektaklis apie mane.
Tiesa, sugalvojau, jog daugiau neberašysiu komentarų po tavo pranešimais, o tiesiog nauju laiškučiu į juos atrašysiu, gerai? Kažkaip labai noriu pašto iliuzijos šitam bloge :D
Taigi, tavo praeitas pranešimas su "saddest song ever" kažkaip keistai mane paveikė ir paskatino ieškoti liūdnesnių dainų :D Net nežinau kodėl, tiesiog mintyse kilo automatiškas pasipriešinimas teiginiui, jog vat būtent ta daina liūdniausia. Ir visai neblogų atradimų padariau! Pasirodo, mokslininkai tiegiai, jog lūdniausia daina (į ją labiausiai reaguoja mūsų kūnas - sulėtėja pulsas, kvėpamivas, ir pan.) yra ši:
Ką apie tai manai? Man asmeninškai, neatsižvelgiant į jokius ten tyrimus ar kūno funkcijas, labai liūdna Incubus "Love Hurts" ir HIM "And Love said no". Galima padaryti išvadą, jog man nesiseka meilėje :D na, o kokios tavo liūdniausios dainos? Cha, kažkaip man pasirodė egoistiška tavo mintis daryti laidotuvių dainų sąrašą. Maždaug, paleidi liūdnų dainų ir sakai, verkit dėl manęs :D nors, man, kaip nepataisomai savimylai, gal visai ir nieko ta idėja :D juokauju :D
Tiesa, dar papasakosiu, kaip man sekasi loterijose ir konkursuose (dar vienas neginčijamas faktas, kad meilėj turi nesisekt :D): per pastarąsias savaites laimėjau dvi poras auskarų, firminį tušinuką, telefoną, rankų darbo tokį superinį skirtuką knygai, knygą... Žodžiu, fainai :D
O dabar pasigirsiu savo artimiausiais planais: šiandien keliauju į Fluxus ministerijos gimtadienį (aaaaaa, dar nepasakojau tau, kad myyyyyyyliu Mačiūną, kas, kad jis miręs, bet vistiek genijus ir aaaaaaa!), kur turėtų būt gan smagu, tolesnės atostogos teoriškai skirtos mokslams (bet žinai, kaip ten būna), o paskui į "Vyšnių sodą" Mažąjam teatre. Och, kaip fainai man.
Taigi, smarkiai laukiu tavo pasakojimų pie veiklą, kurios, pasak gandų, turi trilojoną kartų daugiau nei aš, vadinas, ir įspūdžių turėtų būti daug.
P.S. Palieku tave su daina iš liūdniausių sąrašo, visai graži :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą