Buvau dingus...am...ilgai. Ir žinai ką, pirmą kartą gyvenime nesakysiu, kad man kažkas negerai. Su mokslais viskas nuostabu, pažymiai neįtikėtinai geri, I made it. Su draugais nesipykstu, kaip tik, jų atsiranda vis daugiau. Šeimoj irgi viskas normalu, jokių barnių, nieko... Atostogos, nėra nieko, ką PRIVALĖČIAU padaryt, kad neleistų man užmigt, jokių problemų, kurios iš lėto graužtų mano smegenis. Ir eina sau, kaip man nuobodu. Mano personal statement taip ir liko juodraštyje. Kalėdų dovanos nedžiugino, bet ne todėl, kad nepatiko, o todėl, kad man kažkaip...vistiek. Velniai žino kiek dienų praleidau prie tv su entuziazmu žiūrėdama tai, kad manęs tikrai netobulina.
Damn, kur aš dingau? Kartais būna taip, kad atsirandu trumpam, noriu kažką veikt, verst pasaulį aukštyn kojom ir aaaa, bet visų abejingi veidai mane užmuša. Atrodo, kad kuo bukesnė būsiu, tuo laimingesnė. Žinai ką- tai visiškai tiesa. Taip ir yra. Kai nieko nedarau ir negalvoju jaučiuosi puikiai,nes turiu visokių kvailų problemėlių: ką apsirengti, kada išeis nauja gossip girl serija ar kaip į mane jis pažiūrėjo ar nepažiūrėjo... Dah, tai nėra blogai, bet tai ir ne aš, ar ne?
Nežinau, noris man tokį ilgą ir piktą laišką parašyt.
Nežinau, ko aš čia siuntu. Jei man taip gerai, tai turėtų ir būt gerai.
Bet daaaah, kaip pasiilgstu to jausmo, kai skauda dėl viso pasaulio, kai liūdna, bet taip gerai liūdna, kai proto neužvaldęs tas sotumo ir abejingumo jausmas...
Ir kas baisiausia, visiem taip. Rašiau Arūnui, jis užsiėmęs penktadieninėm išgertuvėm ir sex all day. Mano klasiokai, kuriuos šiaip žiauriai myliu, paskutiniu metu žiauriai erzina savo abejingumu visam pasauliui. Net Sandra manęs netempia iš tokios būsenos, jai pačiai viskas gerai. Ramiai, bukai ir sočiai. Ir kiekvieną dieną susitikusios kalbam, kad reik kažką keist, bet nesinori.
Gal tai baimė?..